Camino Lituano su 1.8m dukra - kiekvienam savas kelias

Žygis, kuris priminė, kas iš tiesų svarbiausia

Pirmą kartą kilus minčiai leistis į Camino Lituano su Ema, kuriai tebus 1m8mėn, jaučiausi labai pakylėta. Artėjant, pradėjau su baime laukti tos dienos. Pranešinėjo baisiai karštus orus, lietų. Nežinojau, ko laukti. O tas labiausiai ir gąsdina. Bet sakiau sau - pabandysiu, bent išeiti, o toliau - bus matyt.

Taigi atėjus tai dienai, su Ema, kaip tikros piligrimės išėjome į kelią ankstyvą rytą, palikdamos Kauno namų šilumą už nugaros. Pradėjome savo Camino Lituano nuo savo namų slenksčio – pradėjome kelionę, kuri turėjo mus nuvesti nuo Kauno iki Seinų, planuota apie 10 dienų, 235km. Su dideliu ryžtu ir siekiu parodyti savo dukrytei, kad pasaulį galima pamatyti kitaip – ne tik per langus, bet ir per tą žingsnį, kuris kiekvieną kartą atveda arčiau tikslo. Kad nereikia nebijoti, drąsa yra, kai bijai, bet vistiek darai. Su siekiu parodyti, kad reikia norėti, ir stengtis. Su siekiu parodyti mūsų nuostabią Lietuvą, kurios kitais būdais, namuose, tikrai nepamatytum.

Pirmąją dieną įveikėme 23,5 km – nuo Kauno iki Vaišvydavos. Žygis buvo pagrinde miestu, po to plentais, kas tikrai nebuvo itin smagu su vaiku vežime, bet pilnas smalsumo ir džiaugsmo. Vaišvydavoje, naktį praleidome Kauno marių regiono lankytojų centre, pasimėgavome gamtos ramybe ir tyla. Pailsėjome ir pasiruošėm kitai dienai.

Antrąją dieną išėjome iš Vaišvydavos su planu įveikti 17 km iki Pakuonio. Tačiau vos įėjus į mišką, pradėjo pulti sparvos. Ne viena kita, o spiečiai. Po kelias, jei ne keliolika vienu metu. Džiaugiuosi, kad turėjau lietpaltį, įsidėjau Emą į nešyklę ir uždengiau lietpalčiu, bent jau ją apsaugodama nuo įgėlimų. Tuo tarpu viena ranka stūmiau vežimą, kita laikiau lietpaltį, o kojomis bandžiau baidytis nuo beprotiškai įkyrių spiečių. Pagrindinis kelias tądien - mišku. Supratusi, kad taip nebeįmanoma, paskambinau vyrui ir išsikviečiau pagalbos. Tačiau, jis dar perklausė ar tikrai noriu, ir taip nusprendėm dar pažiūrėti. Artinosi labai pikti debesys ir audra. Maždaug 6 km ėjome tarp sparvų, tikėjausi, kad audra, kuri artėjo, jas išsklaidys.

Per visą tą skubėjimą, nes momentais tikrai bėgau, nusukau ne ten, ir pastebėjau tik po 1km. Teko suktis atgal. Prasidėjo audra, griaustiniai, žaibai. Deja, net ir prasidėjus lietui, sparvos nedingo. Ir kai jau netoliese trenkė žaibas, supratau, kad šią dieną kelionę teks baigti. Visuomet sakiau sau, kad jei nors kokia grėsmė kils vaikui - kelią nutrauksim. Laimei, kaip tik tuo metu sulaukiau vyro skambučio – kuris jau buvo išvykęs mūsų link, ir pasakė, kad bus prie mūsų už 9 minučių. Šis skambutis buvo net ne kaip, o tiesiogiai - išsigelbėjimas. Kelionę pratęsėm vaistinėje, vaistų nuo alergijos, nes kojos buvo dvigubos. Tokią dvigubą dozę rekomendavo ir vaistininkės, nes sugelta buvo stipriai.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Būtent šią beveik visą laisvą dieną, praleidome nuostabioj vietoj, gamtoj. Pailsėjom, atsigavom, ir laukė pati sunkiausia diena.

Trečiąją dieną tęsėme kelionę nuo Pakuonio iki Prienų – laukė 28 km ilgio maršrutas. Kelias buvo įvairus, nuo laukų, iki miškų, plentų, kaimelių ir miesto. Deja, dėl nakvynės vietų pasirinkti trumpesnio maršruto neįmanoma. Buvo tikrai sunku, nes optimalu man būtų apie 20km. Negana to, labai bijojau eiti į mišką, kad nepasikartotų vakar dienos scenarijus. Bet su baimėm, taip jau yra, dauguma jų - neišsipildo. Šįkart galėjau pasimėgauti mišku, vabzdžių buvo, bet su protu. Kad ir sunkiai - mes įveikėm visus 28km.

Kita diena, planuota vos 10km, nuostabiu Žvėrinčiaus miško taku, iki Birštono. Po sunkios dienos, pats tas atsigavimui. Deja, įpusėjus pradėjo jaustis, tikriausiai vakar dienos "įdirbis", ir pradėjo sunkėt net kelioms kojoms vietoms (vienas mano kelias operuotas). Dalį miško prašlubavau, o ir Emai matėsi, darosi sunkiau. Po truputį kylant skausmo lygiui, supratau, kad turbūt ši diena bus paskutinė.

Planuotas 10 dienų žygis, kuris turėjo baigtis Seinuose, baigėsi anksčiau laiko. Nors turėjau didžiulį troškimą įveikti šį kelią, vaiko gerovė ir sveikata yra svarbiausia. Nors ir nepasiekėme galutinio tikslo, tačiau kartu ėjome 4 dienas, nuėjome 73,5 km. Tai mūsų Camino.

Šie kilometrai buvo pilni iššūkių, ir džiaugsmo akimirkų, kurios mus suartino. Ši kelionė man priminė, kad gyvenimas pilnas netikėtumų, bet mes galime įveikti bet kokius iššūkius, jei šalia yra tie, kuriuos mylime. Camino Lituano – tai ne tik kelionė per Lietuvos gamtą, bet ir kelionė į save, į savo stiprybę ir atkaklumą.

Nors kelias nebuvo lengvas, ši patirtis mus sustiprino. Su Ema įveikėme sunkumus, kartu juokėmės, stebėjome pasaulį ir mokėmės būti stiprios. Tai buvo tikra gyvenimo pamoka, kurios niekada nepamiršime. Ir nors ir pats vaikas šios patirties neprisimins, moksliškai įrodyta, kad ankstyvosios patirtys sudaro tvirtą pagrindą vaiko fiziniam, emociniam, socialiniam ir kognityviniam vystymuisi.

Žygis ne visada yra apie nuėjimą iki pabaigos. Kartais tai – apie supratimą, kada reikia sustoti, kada reikia pasirūpinti savo artimu ir pačiu savimi. Ši kelionė mums buvo ne tik fizinis išbandymas, bet ir gilesnis supratimas apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu. Emai parodžiau, kad tikslų galima pasiekti įvairiais būdais – kartais per nuėjimą, o kartais per grįžimą. Ir tai yra gerai.

Iš tiesų, didžiuojuosi tiek savimi, bet ir Ema, tai mūsų abiejų pasiekimas.